Articles about the Kupiskis 
Wall of Memory Holocaust Memorial

 

SUGR ĮŽO Į SAVO IR TĖVŲ GIMTINĘ

fotografavo Edmundas Maželis

 "Tai diena, kurios mes niekada nepamiršim", - daugybę kartų nuskambėjo šie Kupiškio žydų palikuonių žodžiai liepos 13-ąją. Ankstų rytą į miesto viešąją biblioteką atvyko per penkiasdešimt šios tautos atstovų iš įvairių pasaulio šalių ir Lietuvos žydų bendruomenių.
      Pastangos davė rezultatus

     Sutikdamas svečius rajono meras Leonas Apšega džiaugėsi, kad toks gausus žydų būrys nepamiršo savo ainių, gyvenusių Kupiškyje, ir tądien susirinko atiduoti pagarbą jų atminimui. Didelį dėkingumą jis išreiškė šio renginio iniciatoriui Normanui Mejeriui, pasveikino jo brolį Aleką Mejerį, pusbrolį Merviną Šapiro iš Izraelio bei Lietuvos žydų bendruomenės pirmininką dr. Simoną Alperavičių, atvykusį iš Vilniaus drauge praleisti šią precendento neturinčią dieną. Meras sakė tikįs, jog viešnagė Kupiškyje paliks neišdildomą įspūdį, sugrąžins į praeitį, pasitarnaus naujais atradimais bei žiniomis.
     Svečių grupę surinkęs ir vizitui vadovaujantis N. Mejeris patikino, kokia svarbi jau septynerius metus trunkanti draugystė su L. Apšega bei partnerystė su Savivaldybės administracija. Taip pat šiltu žodžiu paminėti renginio organizatoriaus draugai Eugenija Urbonienė ir jos brolis Kazys Stančikas. Daug žmonių dėjo pastangas, kad, įveikę net 10 tūkstančių mylių atstumus, mažame Lietuvos miestelyje susirinktų tie, kurių protėviai vaikščiojo jo gatvėmis, čia dirbo, augino vaikus, čia pasitiko tragišką mirtį.

      Protėvių dvasios sujungti

     Kiek po dešimtos valandos bibliotekos salėje, kur anksčiau būta sinagogos, prasidėjo žydų pamaldos. Šlovinimo giesmės ir maldos hebrajų ir anglų kalbomis čia nuskambėjo po daugiau nei 60 metų. Sugrįžusius namo, rabinas kvietė bendrai maldai už protėvių sielas.
     Po Mišių į susirinkusiuosius kreipėsi Samy Imaras, draugo N. Mejerio kvietimu atvykęs iš Maroko. Jis pats teigė nesąs Kupiškio žydų palikuonis, tačiau pagerbti jų atminimą paskatino stipri sąsaja su žydų bendruomene. S. Imarą labai sukrėtė tai, kas karo metais vyko Lietuvoje, koks žiaurus likimas ištiko jo tautiečius. “Visi esame Jokūbo palikuonys ir Talmudas mus moko, kad kiekvienas žydas yra atsakingas už savo tautos atstovo likimą,” – teigė svečias, pabrėždamas, kad pagrindinis Izraelio tautos bruožas – vienybė, nepaisant gyvenamosios vietos. “Plyšta širdis, suvokiant, kad kiekvieno iš čia atvykusiųjų tėvai ar seneliai žuvo čia, - kalbėjo Samy. – Tad atvažiavau jų palaikyti. Hitleriui nepavyko ištrinti žydų tautos iš istorijos ir žmonių atminties: Izraelio tauta gyva. Visi atvykę – nuo 9 metų mergaitės iki 87 m. senolio - esame paliesti šios dienos reikšmingumo ir turime viltį, kad ateities pasaulis bus geresnis.”

     Liepsnojo atminimo žvakelės

     Vėliau šventinė ceremonija persikėlė į bibliotekos fojė, kur numatyta bene svarbiausia šios dienos dalis: Atminimo sienos, kurioje iškalti daugiau nei 800 žuvusių žydų vardai, atidengimas. Į atvykusiuosius kreipėsi Kupiškio žydų palikuonė istorikė Ana Rabinovič, visą gyvenimą pašventusi šios tautos istorijos tyrinėjimui, prisidėjusi prie kruopštaus šio miestelio žydų pavardžių atkūrimo. “Esame čia, kad pagerbtume juos,” - kalbėjo viešnia, primindama, kad prieš 350 metų Kupiškio apylinkėse apsigyvenę žydai buvo paprasti žmonės, turėję savitą kultūrą, buvę gabūs prekybininkai, gydytojai, teisėjai, iki tragiškos žūties džiaugęsi gyvenimu. Už galimybę pagerbti holokausto aukas merui dėkojo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas S. Alperavičius. Išsamioje kalboje L. Apšega atskleidė žydų tautos istorijos vingius, atvedusius juos ir iki mūsų miesto, vardino žinomiausių veikėjų pavardes, jų kultūrinio, socialinio gyvenimo aspektus. Meras pateikė šios tautybės žmones tarsi puikų pavyzdį, kaip užsispyrusiai galima siekti tikslo. Toji tauta daugeliui pažįstama tik iš tėvų pasakojimų, kuriuose tegirdėti geriausi atsiliepimai. Netgi, ištikus bėdai, lengviau buvo įmanoma prisišaukti pagalbon žydą negu lietuvį. Tačiau šiandiena vėl sukvietė į bendrą būrį, tad meras teigė neabejojąs, kad atvykusiųjų delegacija Kupiškyje jausis kaip namie ir ateityje išsaugos draugystę, o šiems svečiams kada nors užsukus į Lietuvą, kelias būtinai atves ir į Kupiškį, jų protėvių žemę.
     Antradienio popietę, nesvarbu, kokiuose rajono miesteliuose lankysis atvykę žydai, L. Apšega paragino kiekvieną būtinai pereiti akmenimis grįsta Sinagogos gatvele, kur kitados vaikščiojo jų seneliai. Pastarųjų pavardės visam laikui įamžintos Atminimo sienoje. Nužudytųjų skaičius ir amžius, anot mero, byloja apie 1941 m. tragiškus įvykius, kurių kaltininkai turi jausti atsakomybę.
     Tyliai skambant muzikai, atvykę žydų tautybės atstovai vienas po kito buvo kviečiami uždegti atminimo žvakeles. Pirmieji ėjo trys Kupiškyje gimę Tova Dranov, Gary Bodas ir Zelda Krupnikas, paskui juos – Izraelio, JAV, Pietų Afrikos, Australijos, Jungtinės Karalystės žydų grupės. Apie neabejotiną nuoširdumą bylojo jų ašaros, graudūs apsikabinimai, susikaupę veidai. Pagaliau jauniausieji tautos atstovai atidengė protėviams, kurių jie niekada neišvydo, įamžinti skirtą memorialinę lentą. Mirusieji pagerbti tylos minute.

     Dėmę nuplauti neįmanoma

     N. Mejerio kalba sugrąžinusi į košmarų laikmetį, į 1941 metus, sugraudino daugelį. Renginio generatorius kraupioje vizijoje regėjo tris mažamečius savo pusbrolius, Kupiškyje tik pradėjusius gyvenimo kelionę ir jau vedamus į mirties vietą. “Įsivaizdavau, kaip jie tądien jautėsi, - N.Mejerio balse buvo juntamas jaudulys. – Galbūt šaukė savo tėvelius, gal bandė nuraminti trejų metų broliuką. Čia buvo jų namai. Kitų namų jie nežinojo, tačiau užėjusi istorinė psichozė apvertė jų gyvenimą aukštyn kojomis.” Į klausimą “kodėl?” - nėra atsakymo. Delegacijos vadovo teigimu, įvykiai Kupiškyje nebuvo išskirtinė Lietuvos ir pasaulio žydų istorijos dalis, tačiau jų atmintyje ilgam išliks nacių pagalbininkų pavardės – vokiečių kalbos mokytojas Liovė, policijos vadas Gražiūnas, padėjėjas Gaidelis, fizinio lavinimo mokytoja Gargždytė ir keletas kitų. “Jie, deja, suteršė Kupiškio miestelio vardą, - kalbėjo N. Mejeris, - ir šitos negarbės niekas negalės nuplauti.” Milžiniškos pastangos, kad Atminimo siena būtų čia ir šis renginys įvyktų – tai vienintelis dalykas, kurį teigia galėję padaryti organizatoriai ir dalyviai. Tuo pačiu jie įpareigojo lietuvių tautą, 14-os metų atsikračiusią nelaisvės jungo, ateinančioms kartoms liudyti apie čia išgyventą skausmą ir stiprinti jų sąsajas su žydų tauta.
     "2004 m. liepos 13 d. – tai data, kurios mes niekada nepamiršim, - užbaigė kalbą ponas Normanas. – Ji mums primins, kad didžiųjų civilizacijų pagiežos naikinama tauta išgyveno ir šiandien stovime čia, kad pagerbtume žuvusių žmonių atminimą. Praeities atmintis mus kviečia gyventi toliau, įkvepia ir duoda jėgų.”
     Žydų grupės vadovui už susirinkimą bendram buvimui padėkojo iš Vilniaus atvykęs Emanuelis Zingeris.

  Atpažino vaikystės šulinius

     Po pietų delegacija, pasidalinusi į tris grupes, vadovaujamas Kazio Stančiko, Aušros Jonušytės ir Algimanto Jasaičio, lėkte aplėkė Kupiškį, pagal išsaugotas nuotraukas atrasdami savo tėvų sodybas, prisimindami vaikystės sodus, šulinius, gūdžias žiemas, kadaise pamėgtą Pyragių ežerą, susitiko su puikią atmintį turinčia ir daug atsiminimų apie žydus išsaugojusia 88-erių metų kupiškėne Veronika Satkevičiene, kurios padainuota lopšinė, kadaise migdžiusi žydų vaikus, sužavėjo daugelį. Iki 19 val. vakaro svečiai vos spėjo apkeliauti miestą, kai kurie individualiai apsilankė Šimonyse, kitais metais žadėjo nuvykti į Subačių.
     Trys išgyvenę Kupiškio žydai, gimę šiame mieste: Tova Dranov, Gary Bodas, Zelda Krupnikas. 1928 metais gimęs G. Bodas šiuo metu gyvena Amerikoje. Būdamas 13 metų, jis bėgo iš Lietuvos. “Mane, mažą berniuką, 1941 m. išgelbėjo vokiečių kareivis, pasakęs “Bėkit. Mes karą pralaimėjom”. Pasirodo, kiekvienoje tautoje yra ir gerų, ir blogų žmonių, - samprotavo ponas Gary. – Tuomet tragedija ištiko ne vien žydus: mano su Zelda tėvas, 35-erių metų Bodas Aizikas, kurį netrukome susirasti Atminimo lentoje, žuvo drauge su 12 lietuvių. Tačiau tauta niekada nemiršta, jei lieka jos žmonių palikuonių.” Namo, kuriame G. Bodas gimė, jau nebėra. Jis, sako, atsimenąs. Gaisrininku tėvas dirbo kartu su Pajarsku. Savo šeimą Aizikas įsodino į traukinį kartu su lietuviais, traukinyje jo nėščia žmona pagimdė – viską iki smulkmenų prisimena pašnekovas. “Visi išgyveno, visiems pasisekė pabėgti, - pasakojo G. Bodas. – Štai todėl mes šiandien čia.” Į klausimą, kaip jaučiasi šią iškilmingą dieną, jis atsakė, kad dvejopai: gera dėl šilto kupiškėnų priėmimo, o tai, kas buvo blogai stengiasi pamiršti. “Turime gyventi ateitimi,” – užbaigė į gimtinę atvykęs ponas Garis.
     
     Atminimo lentoje artimųjų ieško Zelda Boda, Ora Meyrowitsch ir Janas Mejerovičius. Pastarojo mama, Kupiškio žydė, buvo viena iš nedaugelio laimingųjų, kuriems pavyko išvengti žiaurios lemties. Danijoje gyvenantis Janas pasakojo, kad vienintelis bilietas kelionei į šią šalį anuomet burtų keliu teko jo motinai ir pabėgusi ji rado prieglobstį, sukūrė šeimą. Liepos 13-ąją J. Mejerovičius pirmą kartą susitiko pusbrolį Garį Bodą ir pusseserę Zeldą, nes jų tėvas Aizikas ir Jano mama buvo brolis ir sesuo. Tad ši diena pašnekovui dvigubai ypatinga. Labai sujaudinta dėl šio vizito Jano žmona Ora niekada nematė Kupiškyje gimusios ir augusios anytos. Atvykti čia su žmona ir sūnumi, pasak jos, buvo didžiausia Jano svajonė.